Po trijų valandų leidžiamės Kutaisi oro uoste (09:10 val.). Pavasarinis vėjas stipriais gūsiais mėto lėktuvą, tokios nusileidimo dinamikos dar neteko patirti – lėktuvo salone nuščiuvimas… bet ratai paliečia Gruzijos žemę, kai kas pabando nesėkmingai paploti, po kelių minučių jau šypsomės mielai pasienio darbuotojai gruzinei, kuri maloniai nustebino pasisveikindama „laba diena“.
Tarptautinis Kutaisio oro uostas šviežiai pastatytas (ar renovuotas), modernus, gana erdvus ir tvarkingas.
Išsikeičiame pinigų (1 GEL = 1,41 LTL), beje, puiki programėlė pasitikrinimui ar priimtinas kursas – XE, rekomenduoju.
Dar besikeičiant pinigus pradėjo kalbinti vienas kitas taksistas, kurie neįkyriai siūlosi nuvežti iki Kutaisi (apie 20 km). Suderame su vienu, kad už 80 GEL veš mus kur pageidausime visą dieną. Paslaugus gruzinas iškart eina prie reikalo – tik įsėdus pasiūlo savo gaminto naminio vyno. Paragaujam. Skanus, sausas, gaivių vaisių skonio. Butelys lieka rankose, viskas gerai, važiuojam ;-) Temperatūra apie +17-20 C
Keliaujam nuomotis automobilio. Dar Lietuvoje susirastas tinkama kompanija, bet užklausos atsakymas į el. p. neatkeliavo. Atvykus viskas vyksta gana greitai, po pusvalandžio sutarta, kad automobilį pristatys į viešbutį kitą rytą 8:00 val. Auto nuoma sudaro 50 GEL dienai (150 GEL trim d.), plius privalomas depozitas 200 GEL. Gaunam paprastą benzininį mechaninį Opel Astra 1,6l varikliu. Kortele atsiskaityti negalima, mokam grynais.
Kitas aktualus pirkinys – mobilus prepaid internetas. Už 30 GEL imam 5 GB greito (deja, tik mieste) Magti interneto. Mobilus hot spot’as veikia, laikas užkąsti. Vos už keliolikos metrų sakom labas vietinei kepyklai, iš kurios sklinda toks viliojantis kvapas, kad sudėtinga susilaikyti. Užėjus pro duris savotiška egzotika paperka. Vietinis gruzinas–kepėjas įgudusiais judesiai kepa tradicinę duoną – shoti puri, arba tiesiog shoti.
0,80 GEL (apie 1,10 LT) kainavusį šviežią, karštą shoti vairuotojas pasiūlo valgyti su jų tradiciniu sūriu guda, todėl gretimoje parduotuvėje nusiperkam 200 g ir tuoj pat mėgaujamės dievišku skoniu. Važiuojam 11 km į Gelati Monastery.
Šiuose rūsiuose kažkada buvo gaminamas vynas, kuris bręsdavo net dešimtmečius.
Atsigaiviname šaltinio vandeniu. Skanus.
„Valdžia poilsiauja“
Dvelkia ramybe ir malonia šiluma.
Pamatyti čia palmių nesitikėjau; gajūs stereotipai apie granatmedžius ir vynuogynus neleido.
Kadaise čia buvo kelias į vienuolyną.
David IV – karalius suvienyjęs Gruziją – palaidotas po šiuo akmeniu bloku panoro, kad kiekvienas eidamas į miesto link ant jo užliptų, nes atlikdamas sunkų vienijymo darbą nemažai negerybių nuveikė, tad vairuotojas prašo palaipioti, taip pagerbiant karaliaus valią. Turistiška.
Taksistas nepraleidžia progos bent trumpam pasimelsti. Tikinti tauta.
Archaiškos durys su tautiniais raižiniais.
Karalienė (kairėje), kurios atvaizdas nežinomas – visur jos veidas sunaikintas, tokia jau ji negera buvo.
Toliau pagal planą judam link Motsameta Monastery.
Pasitinka vietinė fauna.
Tvarkingu keliuku pėdinam link vienuolyno.
Už kelių šimtų metrų atsiveria štai tokie vaizdai.
Pavasariniai medžių lapai žvilga net apsiniaukusiame ore
Nematyta procesija: pasimeldžia ir keliais šliaužia po šventuoju; bent tris ratus.
Pasigrožėję vaizdais pajudam link Sataplia gamtos pažintinio parko.
Pakeliui grožimės vaizdais.
Grožimės ir gyvūnėliais.
Privažiuojame prie parko
Apžiūrim milijonus metų skaičiuojančius dinozaurų pėdsakus.
Va tokių žvėriukų…
Tokiu vingiuotu keliuku keliaujame link urvų.
Iš tolo matosi apžvalgos aikštelė.
Tik patekę čia, atsiduriame tarsi kitame pasaulyje. Aiškiai suvoki, kad šiuolaikinis LED apšvietimas atrodo kaip kičas, bet greitai prisitaikai ir tiesiog mėgaujiesi vaizdu.
Kairėje – Akmeninė širdis.
Tekantis vanduo srove bėga tiesiai iš oluos plyšių. Lietaus atveju urvas lankytojams uždaromas.
Išlendam į žemės paviršių. Nuo urvo spalvų dar sukasi galva, bet matyta apžvalgos aikštelė kviečia ją apžiūrėti. Miško takeliu prieiname „kosmosinį vaizdelį“.
Vakarėja. Prašom vairuotojo vežti į Kutaisi miestą. Po dienos jau stipriai norisi valgyti.
Einam ieškoti vietinės virtuvės. Pakeliui susipažįstame su miestelio senamiesčių.
Pasirenkame „Mirzaani“. Ąsotis vyno ant stalo, dar alaus vietinės gamybos paragavimui ir pradeda nešti užsakytus patiekalus: khinkali su žolelėm, khinkali su mėsa, khachapuri lazuri, sriuba kharcho, sriuba kchashi (vienintelis patiekalas, kurio skonio Gruzijoje nesupratau ir sukėlė ne kokius jausmus, gal dėl to, kad ruošiamas iš jaučio skrandžio/kojų/galvos :-)), tačiau visi kiti patiekalai buvo tobuli. Visi.
Puotos pavadinimo verta vakarienė su arbatpinigaiais kainavo 40 GEL (~57 LT).
Nufotografavau meniu prisiminimui 1 dalis, 2 dalis.
Sutemo. Rytoj anksti keltis ir važiuoti automobiliu per visą šalį. Laikas ilsėtis.
Gretimoje kepyklėlėje kvapai dar vilioja, bet skrandis kategoriškai sako stop.