Lebanon, 2020-01

Jei prieš penkis metus reikėtų ką nors papasakoti apie šią šalį, tai padvejočiau, kur jį yra: Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose – Azijoje ar visgi dar kažkur kitur. Supainioti Libaną su Libija būtų tiek pat paprasta, kaip pasimesti, kai kalbam apie Tripoli, toks miestas yra ir vienoje šalyje ir kitoje :-) Tokia jau ta istorinė įdomybė.
Pasitaikius finansiškai patraukliems RyanAir skrydžiams Kaunas – Paphos (Cyprus) – Beirut (Lebanon) – Paphos – Kaunas (už ~150€), reik pažindintis su šia šalimi. Kiek su nerimu pasirenku dvi savaites išvykos (2 d. Cyprus, 13 d. Lebanon) ir pirmyn!

Kelionės fiksavimo pagalbininkai: Fuji GFX 50R, keli objektyvai: Fujinon 45 mm f/2.8, 63 mm f/2.8, 110 mm f/2, Mamiya 645 MF Secor C 35 mm f/3.5, analoginis Agfa Isolette II 6×6 su Agfa Agnar 85 mm f/4.5 (papildysiu su laiku kadrais iš analoginio) ir nuolatinis greitasis kišeninis pagalbininkas – iPhone XS Max.

Kadangi skrydis su persėdimu, tenka porai naktų stabtelti Cyprus/Paphos. Orai permainingi, viena dieną lija, kitą vėjas nupučia debesis ir turistų pamėgtas kurortas atsiskleidžia toliais.

Cyprus teko lankyti savaitei prieš bene šešis metus, deja, irgi žiemą, kai pagrinde oras buvo ne koks: labai vėjuota ir dažnai lijo. Per tą laiką nieko naujo Paphos miestelyje nepamačiau: apart kelių senų muziejų ir gero pusdienio pasivaikščiojimo po pusiasalį, nieko ypatingo naujo nenuveikiau, gal papildomas McDonald’as ir koks nedidelis prekybos centriukas :), tenka išlaukti tas porą dienų ir skrendam į Lebanon/Beirut.


Paphos, Cyprus. Pusdienis gaivaus oro.

 


Taigi, Lebanon (Libanas): permainingų orų, įvairaus landšafto, įtariai svetingų žmonių, nemenko kontrasto tarp skurstančių ir praturtėjusių, šalis pradžioje nuliūdinusi per dažnais lietumis, nemenkomis kainomis, vis labiau atsiskleidė savo vidiniu grožiu, įvairove, puikia kulinarine virtuve, plačia istorija ir svarbiausia – gerais, nuoširdžiais žmonėmis.

Beirut pasitinka senų ir visai šviežių įvykių sukurta nuotaika: visai šalia viešbučio stovi ilgamečio civilinio karo pėdsakais, kulkų, granatsvaidžių suvarpytas daugiabutis, o už 500 metrų Martyrs skvere, buvusioje miesto turgaus aikštėje švyti Mohammad AlAmin mečetė.

   

Centrinėje Martyrs aikštėje įrengta protestuotojų buveinė. Jau 70-oji diena, kaip minios žmonių reikalauja visų partijų valdžią palikti postus ir pradėti dirbti visuomenei, o ne sau. Korupcija maksimaliai didelė. Lebanon išgyvena didžiausią ekonominę krizę per pastaruosius 30 metų. Kai maldos nebepadeda, einama į gatves.
Kova prieš nekompetetingą valdžią, didelę korupciją, vis didėjančią ekonominę krizę ir socialinę atskirtį. Tauta kyla, kovoja prieš kažkada sirųprimestą marionetinę valdžią ir bando išsivalyti, bei gyventi, kaip nori. 

Mohammad AlAmin mečetė


Mečetėse vyrai ir moterys būna atskirai. Pranašas, Dievas vienas, o taisyklės yra taisyklė.


Tūkstančiais kaligrafinių elmementų išpuoštas skliautas.

    
Meldžiasi vienišas paklusnus musulmonas. Nors geram musulmonui reiktų melstis penkis kartus per dieną, bet mečetė tuščia, vos 3-4 žmonės.

    
Pirmoji diena, o nuo ryto lyja. Tiesa, nestipriai, galima pažindintis su Beirut’u. Dešinėje – Martyrs aikštėje nuo pilietinio karo palikta Martyrs skulptūra. Išvarpyta kulkų ir šrapnelio ji primena apie 25 metus (1975-1990) vykusius susirėmimus – vieną kruviniausių šiuolaikinio Libano periodą.


Iš kart krenta į akis kolojininės architektūros įtaka, miesto centrinės gatvės užstatytos restauruotais istoriniais pastatais.


Kelias link parlamento užtvertas, saugomas policijos ir kariuomenės.


Gražiai naujai sutvarkyta pakrantė, prabangios vietinių ir atvykėlių jachtos.


Prabangiausia jachta įlankoje. Išskirtinė.

    
Šiuolaikiniai daugiabučiai. Žemutiniai aukščiai patyrę protestuotojų nepasitenkinimą.


Taip atrodo kažkuomet garsus Holiday In viešbutis. Nerenovuotas. Paliktas, kaip yra. Pilietinio karo žymės ir po 30 metų.


Alijošiai vietoje ramunių :-) 


Naujieji architektūros sprendimai. Šiuolaikiški dangoraižiai.
 
Senamiestis. Naujai suremontuotas, švarus, tvarkingas.


Modernus kino teatras, karuselės. Visko turi. 


Kalėdinė dvasia sklando ir čia. Juk Libane apie 40% yra krikščionys, daugiau nei pusę – musulmonų. Jie susigyvena jau tūkstantmetį ir daugiau.


Net prabangiųjų Lauboutin yra, ko Lietuvoje nerasi.


Pirmieji nedrąsūs vietinio maisto ragavimai. Klasikinis libanietiškasis karštų falafel wrap’as. Draugiškas libanietis su šviežiu jo pagamintu kebabu.


Falafelis, tai avinžirnių paplotėlis keptas aliejuje, kaip fritiurinėje, pagardintas prieskoniais, žolelėmis, tap pat į pitą (libanietiška duona, kaip lavašas) deda raugintų daržovių (agurkai, patisonai, pipirai), prinokusių pomidorų, skonį maloniai papildo mėtos. Ruošia tradiciškai, be pirštinių, falafelius rankomis sutraiško, taip juos paskleisdamas po pitą ir pabaigai užpila jogurtinio padažu, kurį kiekviena užeigėlė gaminasi pagal savo receptą… Išties skanu, puikiai tiks ir veganams. Ir pigu. Daugelis tokių kebabų kainavo apie 1-1,5€. Valagant su vietiniu airano tipo gėrimu – laban – pilnai užtenka papietauti.


Pakrantė žvejams. Šiuo prietaisu jie iškelia valtis iš vandens.


Raouche Rocks, arba Balandžių uola. Masyvus akmens gabalas tiesiai jūroje. Mielas akiai.


Gamta net ant uolų ieško kaip įsikabinti. Ir įsikabina.


Al Ba’sa – The Grudge. Ploniausias pastatas Beirute, gal ir visame Lebanon. Įdomi ir pamokanti istorija, kaip su broliai susipyko besidalindami tėvų turtą. Galų gale susitarė, pasidalino po juostelę žemės, bet vienas kerštaudamas ėmė ir pastatė namą, kad kitam užstotų vaizdą į jūrą. Tokio pastato praktinė pusė buvo užmiršta, o emocinė nugalėjo protą. Šiuo metu objektas apleistas ir kaip sako vietiniai, stovi, kaip paminklas kvailumui.


Volvo. Ir Lebanon Volvo ;-) Sena, aplamdyta, šimtus kartų remontuota, bet važiuos dar daug metų.


Libanietis. Viešbučio, tiksliau savo namų kelių kambarių nuomotojas. Angliškai nelabai, prancūziškai man nelabai, tai daugiau šypsojomės, nei kalbėjomės :-) Bet pusryčius paruošdavo skanius.
Kai kambaryje nustojo veikti šildytuvas–kondicionierius, perkėlė į kitą kambarį. Nešals gi svečiai.

Tądien dar aplankyti šalia Beirut Jeita Grotto urvai. Urvas man buvo ne pirmas, bet paliko įspūdį, deja, jokių fiksuojančių aparatų neštis negalima, teko viską palikti ‘saugiose dėžutėse’. Visai verta, dideli erdvūs urvai – http://jeitagrotto.com/ 


Paviešėjęs dieną Beirut, vykstu pakrante link senojo Byblos (Jbeil vietiškai) miesto – uosto. Jis ant tiek senas, jog laikomas vienu seniausių miestų, kuriame nepertraukiamai gyvena žmonės. Gyvena jau apie 8000 metų.


    


Tolumoje matosi kolonos, prieš porą tūkstantmečių čia stovėjo Romėnų šventyklos.


Vakarėja, Byblos pakrantėje, prie kažkada stovėjusio forto. Tolumoje matosi lietaus debesys, kuriuos viltingai praskaidrina išlindusi saulė. Šiandien didžiąją dalį dienos lijo, Lebanon jau rodo savo kaprizus.


Jūrinė šalis ir žvejyba. Kasdieniškai.


Palmės linksi, saulė nusileidžia…


Tolumoje – Beirut miestas.


Įvažiavimas į Tripoli.


Tripoli mieste apleista traukinių stovėjimo vieta ir garvežiai. Lyja. Kai kyla minčių, kad Lebanon nebus ką pamatyti ir veikti, visada susirandi kokių įdomybių.


Dalykai kurie liūdina – šiukšlių krūvos tiesiai sau po nosim.


Slėnyje įsikūrusi miestelio dalis išvažiuoajant iš Tripoli.


Artėjant link kalnų, rūkas laikosi žemiau, o tolumoje baluoja sniegas.


Kedrų giraitė – Ceder of Gods. Kedras yra Lebanon nacionalinis medis, jis net puikuojasi vėliavoje. Daug tūkstančių metų vietiniai prekiaudavo šia tvirta mediena iš kurios graikai, romėnai, egiptiečiai statydavo laivus, ir kitus statinius. Kedrų sakai buvo naudojami mumifikavimui, juos eskportuodamo į Eypt.


Pasigrožėjus reikia traukti toliau, link senojo Baalbek miesto. Bet čia problema – keliai nevalomi, padangos automobilio vasarinės, pravažiuoti neįmanoma, tenka gręžtis atgal ir važiuoti vėl per Beirut, vietoje 35 km susuku ratuką apie 150 km.


Horizontai.


Saulė leidžiasi, jau aišku, kad atvyksiu sutemus. Reikia užsisakyti viešbutį. Deja, Booking neduoda padorių kainų, už kamabarį prašo po 65-80€, kas stipriai virš norimo biudžeto.


Google pagalba susiradau kitą pigesnį viešbutį. Ir jis pasirodė gan prašmatnus. Tiesa, tik iš išorės, viduje netempė tų sumokėtų 45€.


Palinkiu darbininkui gero darbo ir traukiu migt. Rytoj planas keltis su aušra, norisi pamatyti didžiausią Pasaulyje išlikusį antikinį romėniškąjį Baalbek miestą rytinėje šviesoje ir be turistų, žmonių.


7:30. Dar tamsoka, bet greitai kyla Saulė ir nupaišo gražias linijas.


Panorama į Jupiterio, Baachus šventyklas.


Saulė žaidžia su istoriniais pastatais.

    


Klasika – amžina.


Veneros šventyklos likučiai.


Ir vėl Volvo. Gražuolė ;-) 


Kiek retestė – Datsun.

    
Istorijos saugotojas


Mielas liūtukas. Kažkada kabėjo palubėje 


Lubų ornamentika.


Šventykla Bacchus dievui (romėnų vyno – ir alaus).


Nėščiosios moters akmuo. Arabiškai „Hajar el Hibla“ (Stone of the Pregnant Woman). Tai yra vienas didžiausių žmogaus iškirstų monolitų Žemėje. Jo svoris įspūdingos 1000 Tonų, 20 m ilgio, 4 m pločio ir panašiai aukščio.
1990 metais šalia karjere buvo atrastas dar vienas didesnis monolitas, viršijantis 1200 Tonų, o valant aplinką karjere aptiktas 1600 T sveriantis monolitas. Iš tokių monolitų ‘akmenukų’ pastatytas dalis šalia esančio Akropolio fundamentas ant kurių vis dar stovi lankytos šventyklos. 


Išvažiuojant iš Baalbek – sirų pabėgėlių stovykla įsirengusi senokai neveikiančiame oro uoste.


Keista, bet retas vaizdas Libane, per beveik dvi savaites tik porą kartų teko pamatyti piemenis genančius gyvulius. Dažniausiai naminių gyvulių būna daug daugiau.


Aanjar (originalusis pavadinimas Chalkis) – Beeka slėnyje, šalia Sirijos sienos įsikūręs senovinis miestas. Įkurtas 8 amžiuje ir iki šiol yra vienas geriausiai išlikusių bizantijinės architektūros miestų, UNESCO objektas. Po pirmojo pasaulinio karo į šį regioną traukė armėnai nuo genocido grėsmės, šalia jie ir apsigyveno.


Centrinė miesto gatvė.


Ten, už kalniuko matosi Sirija, vos už 3-4 km.

   


Beirut naktinis vaizdas.

Užvažiuoju į kalniuką, kur matosi gražesnė panorama, kažkokia krikščioniškoji mokykla šalia, porą merginų nubėga į vidų, statausi nedidelį štatyvą ant akmens ir fotografuoju. Po 10 min. baiginėju, susirinkinėju daiktus, privažiuoja policijos mašina, švyturėliai įjungti. Išlipa ‘Columbia’ striukele vilkinas pareigūnas, priena ir sako “ What you do here“, sakau, „Taking some night pictures of Beirut“, o tas „Not allowed“, tikslinuosi: „Not allowed taking pictures of city“? Tas „Yes, not allowed, please do not take pictures here“. Norimus kadrus nusifotkinau. Sakau „Sorry, I plan to go to hotel“, atsilabinam ir išvažiuoju. Jautrus policininkas. Prieš porą dienų US žvalgybos dronu nukovė Qassem Soleimani, kuris aktyviai rėmė libanietišką karinę grupuotę Hezbolah. Gal dėl to? Keistoka patirtis, dar niekas nedraudė miesto fotografuoti, ypač naktinio :)

Kitą dieną pradedu nuo nacionalinio Beirut istorijos muziejaus.

Pagrindinis holas.
    
Egipto įtaka regionui. Prieš tūkstančius metų šios šalys palaikė glaudžius prekybinius ir kultūrinius ryšius. Neabejotinai galingesnis kaimynas atnešė savo indėlio.


Persų kultūriniai elementai.


Sarkofago raižiniai. Vazduojami girti angelai: dainuoja, šoka, linksminasi ir negaluoja :-) Linksmą gyvenimą kažkas nugyveno, kad tokiam grabe ilsisi.


Muziejaus rūsyje eksponuojamas tuzinas graikiškų sarkofagų. Juos viename apgriuvusiame rūsyje prieš Antrąjį Pasaulinį karą rado vienas archeologas. Tuo metu Lebanon valdžia buvo silpna ir leido išvežti iš šalies, kaip laimikį. Tačiau pasipriešino vienas istorijas ir kultūros departamento ir vertingas radinys liko šalyje.
Tai yra didžiausia antropodinių sarkofagų kolekcija pasaulyje, iš viso – 31 vnt. Penkto amžiaus pr. m. e. finikiečių laidojimo tradicijos įtakotos daugelio kultūrų. Egiptiečių: veido kaukės uždėtos ant mirusiojo apie 3 a. pr. m. e., vėliau virto pilnu kūno uždengimu, o dar vėliau – laidojimą sarkofage.

    
Auksinė mirusiojo mirties kaukė. Ir gražuolis Neptūnas.


Pakeliui į Niha fortą. Atvažiuoju. Lyja, rūkas, nieko nėra. Pasistatau prie vartelių einu ieškoti, kur tas žadėtas fortas.


Keliukas slidus, kalnas status, bet visur apsauginė tvorelė, normaliai. Einu toliau. Girdžiu, kažkas pypsina automobilio garsą. Gal man, nesuprasi. Dar po 5 min. paskubomis ateina vyras ir sako, „no no it’s dangerous, it’s closed today, too many fog here“. Padėkoju už jo rūpestį ir keliauju atgal. Rūpinasi. Per kamerą pamatė, kad kažkas atvažiavo „neatsakingai“ turistauti.


Pasivaikštau, nieko įdomaus, bet kartais prasisklaido debesys ir atsiveria gražus vaizdas į slėnį.


Bkassine pušų miškas, Jezzine regione – didžiausias Lebanon.

Tai lija, tai nelija


Tolumoje matosi Jezzine krioklys.


Atvykstu vakarop į Sidon (Saïda). Einant link nakvynės vietos pasilabinu su skanėstų meistru. Pakalbėjom, kažkiek nusipirkau pratęsti saldumą. Tiesą sakant nebuvo labai skanu, bet malonus vyrukas, jis gamina, vaikai jo gamina, tėvai jo gamino, šeimos verslas.

Kitas meistras. Jo skanėstai buvo geresni ;-) 


 


Sidon jūrinė pilis. Naktį. Ją pastatė kryžiuočiai per kažkelintą kampaniją tryliktame amžiuje. 

 O taip ji atrodo patekėjus saulei. 


Sidon (Saïda) yra labai senas miestas, buvęs žvejų kaimelis. Žvejyba čia vis dar labai gaji ir daugelis vietinių ja verčiasi, iš to išgyvena.

    
Rytas. Tik grįžę po ankstyvos žvejybos iš jūros, vyrai nešasi laimikį.

Kol kapitonas pardavinės žuvis, pagalbininkai tvarko įrangą.


Šalia prieplaukos įsikūręs nedidelis turgelis. Vietiniai žvejai atneša savo laimikį ir vyksta įdomus prekybos procesas.


Laimikį deda ant stalo, čiapat jį pasveria ir kaip atvirose rinkose vyksta greitos derybos, kas už kiek pasiruošę nupirkti grobį. Šis vyras tikras meistras – pagalvo aštuonkojį, geras uždarbis laukia jo ir komandos.


Daugiausiai pasiūliusiam sukrauna gėrybes į maišiuką išmoka sumą, dalį pasilieka turgelio administratorius ir laukia kito žvejo.


Vietoje jūros gėrybes išdoroja. Keista žuvis, ilga, kaip adata.


Netoli turgelio ramiai sau stoviniuoja pelikanas.

   
Jaukus rytas Saidoje bazzar. Visi sukasi, zuja.


Eshmun (finikiečių sveikatos dievo) garbei pastatyti rūmai, ~8 a. pr. m. e.

Įtempus regėjimą, galima įžvelgti raitelį ant žirgo.


Pietų regionas. Nabatėjų – Sidono kelio panorama, važiuojant link Nabatian.


Gatvių gyvasis muziejus. 


Teritorija nuo Zahrani upės laikoma Hezbolah teritorija ir čia regioninės nuotaikos kažkiek rimtesnės. Vizualiai. Daugiau vėliavų, daugiau šūkių, transparantų ir plakatų. Lietuvos URM (2019 m) nerekomenduoja čia vykti, laikydami šalies dalį pavojinga.


Yra ir kitų radikalų – Lebanon komunistų partijos šalininkų. Lebanon vėliavos su komunistų simbolika (atpažįstamas pjautuvas ir kūjis).


Palaikyti bravūrišką njuotaiką galima ir taip: butaforinės raketos nukreiptos į pagrindinį ideologijos Hezbolah priešą – Israel.


Tolumoje – Tyre (Sour) senasis miestas. Pakrantėje ramiai su bangose žvejoja žvejas.


Pasienyje ties Israel darbuojasi UN postai. Šalies konfliktą reguliuoja tarptautinė karo misija, nes kaimynai patys susitvarkyti negali.


Link Israel sienos. Papildomas saugumas netrukdo.


Pasiekiui Tyre miestą – uostą leidžiantis saulei. Jauku, gražu, vos vėjuota.


Tyre švyturys.


Saulės spinduliuose kaitinasi ir vietinis jaunimas. Išėjo pasivaikščioti, kol nelyja. Oras puikus – vienas malonumas. Kiek retokas, norisi daugiau gero oro.


Uostas su mažais žvejybiniais laiveliais.


Balandinė priekplaukoje. Įdomu, ar dar naudoja šią susisiekimui. Ar liko, kaip atsiminimas apie kadaise aktualią priemonę.

Sutemus išvykstu iš Tyre/Sour ir per porą valandų nukeliauju iki Tripoli. Lebanon – nedidelė šalis, pakrantėje veda greitkelis, kur galima važiuoti 80-120 km/h, tad per tris valandas galima visą pervažiuoti. Toliuose kaupiasi debesys.


„Audringas“ sugrįžimas į Tripoli. Orus reguliuojantys Visagaliai – Finikiečių/Libano Dievas Ba’al – nusprendė parodyti grožių. Priėmiau tai su deramu dėmesiu. Stabteliu ir pradedu fotografuoti. Tokių kadrų galima pridaryti dešimtis, bet kam tiek daug, yra keli prisiminimui ir judu toliau.


Tripoli. Hostel kaimynė už lango.

Lietingas rytas iš balkono.


Tripoli pagrindinė mečetė – Al Tawbe Mosque. Vienu metu buvo bažnyčia, paskui vėl mečetė. Gaila varpinė–minaretas buvo uždarytas, nepavyko patekti.

    
Prie manęs, kaip svetimšalio turisto prieina garbingesnio amžiaus žmogus (~65 m) ir pasisveikinęs pasisiūlo pagidauti, parodyti, kas tas yra Tripoli. Vidinis įtarumo instinktas stumia jį lauk, nes aišku paskui kaulys atlygio už tai, bet kalba maloniai, sau mintyse nusprendžiu, kad jei nori – prašom, bet pinigų neduosiu. Jis greitakalabe porina, kaip gimė, augo čia, kokia jo vaikystė buvo, kad išvyko į UK, net Baltarusijoje buvo, žino ir Lietuvą, Kauną. Vedžioja siauromis gatvelėmis, su juo visi mandagiai sveikinasi, draugiškumas visai praskaidrina lietinga dieną.
Mūsų bendravimas truko gal valandą, o atsisveikinant ‘gidas’ nieko nepaprašė. Prasta kitų šalių patirtis nebūtinai visur vienoda ;-) Jam išties buvo malonu supažindinti su savo miestu. Jo kontaktas, jei kam aktualu. Malonus žmogelis.


Tripoli souk – senasis turgus. Visko turi, visko pilna.


Hammam apšvietimo sprendimas – stiklo taurės įmūrytos į lubas. Praktiška ir vizualiai patrauklu.

Muilo gamybos fabrikėlis Savon Al-Sharkass įsikūręs Caravan Seraj tipo pastete, dabartiniame Tripoli senamiestyje, greta souk. Tradicijos čia nuosekliai puoselėjimos. Naudoja natūralius ingredientus – alyvuogių aliejų, nors spalvai suteikti pila šiuolaikinius dažiklius.


Savon Al-Sharkass – muilo fabrikėliui jau virš 200 metų trunkančiam šeimos verslui – šiuo metu vadovauja Mahmoud Sharkass. Dirba ir sūnus, kuris vieną dieną perims pilnai šeimos tracinį verslą.

    


Pagamintas muilas ilgai džiūsta, taip tradiciškai į bokštus sukrautas stovės apie mėnesį.


Lebanon autoparkas – europietiškų automobilių muziejus. Daugelis senesnių stebina, kaip jie juda išvis, nekalbant apie techninkinę apžiūrą :-)  Pagrindą sudaro 35-45 metų automobiliai, daugelis jų MB, BMW, Renault, Peugeot (nes buvo po prancūzų valdžia), bet ir nemažai Mazda, Nissan, Toyota. Mačiau kelias Lada/Niva, yra amerikietišk gamintojų.


Religijos Lebanon yra gerbiamos ir nekonfliktinės. Čia tūkstantmečius greta gyveno musulmonai, krikščionys, tad pamatyti greta stovinčias mečetės minaretą ir krikščionišką varpinę yra kasdienis vaizdas.


Apleista mečetė, likus 10 km iki Sirijos pasienio.


Sirijos pabėgėlių laikinas prieglobstis. Taip gyvena jau ne vienerius metus. Tikisi grįžti į tėvynę, kai tik galės.

Vietinės pakelės „obelys“.


Po klanojių kalniukų keliais sugrįžau į civilizaciją. Tolumoje masina kryžius.


Naktinis Tripoli gyvena toliau: švežių vaisių ir daržovių turgelis.

Pakeliui link Tripoli Citadel.


Moksleivės linksmai važiuoja atvirame automobilyje. Saugumas čia nesvarbiausias faktorius.


Užlipti į Tripoli Citadel of Raymond de Saint-Gilles tikrai verta – atsiveria nuostabūs vaizdai: viena pusė į upę, kita į slėnį, kuriame ir įsikūrės miestas.


Šiuose namukuose gyvena daugiausia pabėgėlių iš Syria. Apytiksliais skaičiavimais atvyko papildomai iki 40% gyventojų. Tai yra vargingiausia Lebanon dalis ir demografinės problemos su prasta šio laiko ekonomika visai ne kaip dera.


Šiuo metu pilį naudoja Lebanon Army, ten įsikūręs postas, tad pamatyti uniformuotus kareivius nebuvo didelė nuostaba.

    


Greta pilies – nedidelė kapinaitės. 


O nusileidus nuo tvirtovės kalniuko, vyksta reguliarus gyvenimas.

Klaidinga manyti, kad amerikiečiai musulmoniškose visose šalyse yra nepageidaujami. Lebanon geras to mito pavyzdys. Gana stipri US įtaka regionui: šalia vargingo kasdienio gyvenimo, matysime McDonald, KFC, Pizza Hut, ir kitas užkandines, pilna prekinių ženklų parduotuvių, net yra nemažai automobilių. Tiesa, pietinėje dalyje, kur Hezbolah įtaka didelė priešiškumas yra, bet tik ne tarp paprastų žmonių. Apie nukautą generolą Soleimani net Tyre/Sour miesto gyventojai ne kažką žino, negirdėję. Tad politika kaip visuomet atsiskiria: kas vyksta realiai, kasdieniame gyvenime ir ką galima matyti per TV ir kitas media priemones.


Shisha kavinė. Laukia vakaro klientų.


Minaretas kviečia vakarinei maldai.


Užsuko porelė nusipirkti skrudintos vištienos.

Užkandžiaujant falafelių, bandžiau susikalbėti su moksleiviu, sunkiai, teko daugiau gestikuliuoti. Palinkėjau mokytis kalbų.


Lebanon saldumynų pramonė paliko ypatingai gerus priminimus, tradiciniai pistacijų, žemės riešutų roll’ai yra tiesiog būtini paragauti, puikiai tinka lauktuvėms. 


Revoliucinės nuotaikos įamžinamos street art. Ryškėja kamufliažinė vaiko apranga. Kova nesibaigė, libaniečiai rimtai nusiteikę.


Mintyse jau keliauju namo, liko paskutinis vakaras. Skrydis naktį, po 6 val. reikia „apsitvarkyti“ iki tol :-) Malonus libanietis pasirūpina. 


Retesnis. Autoportretas.
Paprašau apkirpti, kaip libanietį ir atsiduodu į meistro rankas.
Tai… teko išbandyti gyvaplaukių šalinimą tradiciniu karštu vašku. Įdomi patirtis, bet rezultatas – puikus.

Vykstant iš Tripoli link Beirut (iš kur bus skrydis į Cyprus ir vėliau į Lietuvą) vėl pagrindiniai keliai uždaryti, vyksta protestai. Tenka važiuoti aplinkkeliais, tas atima gerą valandą, nei važiuoti tiesiai.

Palieku šalį su nerimu. Iš vienos pusės malonūs ir svetingi žmonės, didelė praeities istorija, multikultūrinė gyvensena, religinė tolerancija sukuria jaukią atmosferą, iš kitos, jų laukia nemenka kova dėl savo ateities, nes šalis jau 90 dienų skendi protestuose prieš begėdišką valdžią, kuri nesirūpina savo piliečiais.

 

 


Kelias papildomas nuotraukas galima rasti Instagram (pagrinde fiksuotos iPhone XS max telefonu).

Byblos. Vienas seniausių Pasaulio miestų, kuriame nuolat nepertraukiamai gyvena žmonės. Jau 8000 metų gyvena.

Tyre (arba Sour, fr.). Neapykanta kaimynams pietuose akivaizdesnė – Dovydo žvaigždė ir negražus palinkėjimas.

Vaizdas nuo Tripoli pilies į vargingiausią regiono ir šalies dalį.



Lebanon skersai–išilgai. Maršrutas ir dalis aplankytų vietų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *