Kyrgyzstan/Kazakhstan, 2018-09

Kazakhstan – porą dienų. Kyrgyzstan – porą savaičių.
//anonsas, tikėtina, papildysiu daugiau//

Daugiau:
Instagram – https://www.instagram.com/explore/tags/picturetravellerkyrgyzstan/
Facebook – https://www.facebook.com/rakstelis.travel.kyrgyzstan.2018/

 

Skrydis nutiko tiesiai į Almaty (Kazakhstan) ir laiko jam suplanuota minimaliai, tad pagrinde grožėjausi Shymbulak kalnais, bei ledynu (3600 m aukštis). Smagioji dalis buvo, kad išėjau nevalgęs, nes iš vakaro tiek priskirtau arklienos sriubos ir kt. skaniųjų patiekalų (tssss… su alumi aiškiai), kad kur jau ten dar kas tilps. Ir išvis nebuvo planuota ten ilgai būti, trumpas poros valandų žygiukas ir tiek. Nutiko visai kitaip: gavosi 7 val./13 km pasivaikščiojimas su šortais po kalnus, ledynus, nusileidimas pėsčiomis temstant, nes funikulierius jau nebeveikė. Tokia štai smagi kelionės pradžia uždavusi toną visai smagiai išvykai.


Almaty anksti ryte.


Pakeliui link Kaindy ežero. Ruduo, bet gamta dar laikosi.


Priešais Saty kaimelį pasitinka jurtos. Neužsukam, laukiame mūsų vairuotojo, kuris nuveš iki Kaindy ežero bekele.


Vairuotojas-taksistas važiuodamas rusiškuoju 4WD UAZ’iku sakosi, kad šį reisą vasarą suvairuoja po 2-3 kartus per dieną. Veža po 8-10 žm. Populiaru. O mes važiuojame vieni. Kito kelio nėra.


Kaindy ežeras. Istorija tokia, kad prieš ne pilną šimtą metų kažkur netoliese įvyko žemės drebėjimas ir nuolaužos užtvenkė gruntinius vandenis, susidarė štai toks įdomumas su styrančiais iš vandens medžių kamienais.


Vanduo skaidrus ir žirgelis nesibodėjo atsigerti.


Almaty, Medeo olimpinių trasų viršūnės. Nuo čia eina keliukas link Shymbulak kalnų, kur yra ledynas. Traukiu pažiūrėti.


Ledynas po kojomis.


Poilsio ir pasigrožėjimo akimirka prieš leidžiantis žemyn. Vasariniai šortai ir +5º 3600 m aukštyje = viskas OK.


Sveiki atvykę į Kyrgyzstan (ex. Kirgizija, neseniai dar sovietinė Kirgizija, kaip matysis dar giliai širdyje tie laikai).


Stotelė keleiviams. Didžioji dauguma stotelių šio vieno meninio apipavidalinimo stiliaus iš brutuoalių, kapotų, daužytų plytelių. Kitos dar varganesnės, lieka tik betoninės konstrukcijos. Naujų galima atrasti tik Bishkek ir gal dar ten, kur nebuvau.


Gyviai keliuose – įprastas reiškinys. Nors taisyklės liepia bandą lydėti, dėvint specialias liemenes ir varyti viena kelio puse, mažai kam tai yra realiai įdomu.


Vakarinės kapinaitės. Pakeliui link Burana.


Burana bokštas. Vienas seniausių ir itin retų pastatų matytų Kyrgyzstan’e.


Kadangi buvau anksti, kai dar niekas nedirbo, tai pasivaikšiojau aplink, kol atėjo darbuotoja ir kad jai nelipti, tiesiog nuo bokšto davė man raktus :-) Eik, sako, ir žiūrėk. Ir 200 SOM susimokėk prieš tai.


Laiptai į viršų.


Kyrgyz proseneliai antkapiai. Pagrinde ‘atėję’ nuo Issyk Kul ežero šiaurinės pusės. Dažniausiai vaizduoja vyrą su bokalu. Retais atvejais – moterį.


Gyva pionieriška dvasia. Tokmok apylinkės. Eismo reguliuotojas.


Tokmok. Saugo ‘šlovingąją praeitį’.


Ir taip saugo.


Ir taip.


Druskingasis ežeras ‘Solenoye Ozero’ prie Issyk Kul, dar vadinamas ‘Ozero Karakol’. Yra galimybė iš čia pravažiuoti Issyk Kul pakrante, bet ne rudeniop, kai lyja ir tikrai ne su mano nuomota mašina – Mitsubishi Carisma. Ten reikia 4WD. Nors nemažą kelio dalį nuvažiavau, bet yra nemenka rizika užstrigti smėlynuose ar upės vagose. Nevažiuokite taip.


Netoli druskingojo ežero laukia yurt’os svečių. Nakvynės kaina – 200 SOM (~2.5€), vakarienė 200-300 SOM.

    
Kaimo vaikai. Kam dirbti piemeniu ar kurjeriu, kam žaisti.


Kamuolys kiaurias, kiemas – tiesiog gatvėje, bet vaikai džiaugsmingai laksto pagauti žaidimo azarto.


Vakarinis vaizdelis. Ramybė. Puiki vieta neskubant pavakarieniauti.


Improvizuotas štatyvas leidžia filmuoti timelapse.

    
Išvyka su gidu ir arkliais porai dienų į kalnusį jailo (ganykla/gyvenama vieta, kur vietiniai sezoniškai augina, prižūri gyvulius; dažniausiai savo prižiūri tik mažą dalį, kitų ima ir už tai gauna atlygį) pas chebanus (taip vadinami jailo gyventojai, piemenys, kaip taisyklė – šeima).


Keliai baigiasi, nuo šiol – laukinė gamta.


Poilsio valandėlė ristūnui.


Augintiniai.


Nuvargę, bet savo darbą puikiai atlikę. Nukeliavome apie 25 km kalnais kalniukais.


Šis jailo įsikūręs labai gražioje vietoje, tarp kalnų, išsišakojusio upelio deltoje.


Chebanai svetingai priima: ‘ceratinis’ užtiesalas, įvairios uogienės, duona, naminis sviestas, kymys’as. Kymys’u tėvas (48 m) girdo ir savo mažametį vaiką (~2 m). Viso šeima augina/augino septynis vaikus: mažiausią sūnų žindomą pusmetinuką, motina (42 m) kas porą valandų maitina, antrras sūnus 2-3 m, tėvo džiaugsmas, vyresnės dvi dukros gyvena mieste, eina į mokyklą, dar viena dukra mokyklą pabaigė, padeda tėvams ūkyje, gano gyvulius, dar dvi dukros jau ištekėjusios ir kartu nebegyvena. Štai ir visi 7 vaikai. Gal dar ne pabaiga ;-)


Vaikas mielai geria. Ir ne vieną kartą. Kymys’as ilgiau pastovėjęs įgauna laipsnių, būna kaip alus. Kartais ir kelių indelių gali būti per daug.

    
Namų šeimininkė paruošė tradicinį patiekalą – oromo (plonai išminkytoje tešloje pridėta smulkiai pjaustytų morkų, svogūnų, bulvių, prieskonių). Buvo skanu. Kymys’as geru skoniu nepasižymėjo, tiksliau nebuvo skanu, labiau įdomu. Daug išgerti iškart niekaip, bet po truputį pripranti ir tampa visai neblogas.


Laksto. Rytinės avelės.


Po nakvynės pas chebaną, palaukus, kol nurims stipresnis lietus, 10:00 val. pajudame toliau per kalnus iki Bakonbaevo miestelio.


Mano ištvermingasis žirgelis. Labai geras. Paklusnus.


Palydžiu jailo akimis nuo kalniuko.


Skraidūnas. Gal berkut’as? Bet lyg ir ne.


Vaizdingi kalnai lydi viso kelio žemyn nuo kalno metu.


Pietūs pas kitus vietinius. Tai jų paskutinė diena. Jie dirba su turistais, juo apnakvyndina, maitina, vedžioja po kalnus ir teikia kitas paslaugas.


Issyk Kul. Kito kranto nesimato. Didelis ir galingas šis gėlavandenis ežeras.


Socializmo trupiniai.


…ir nukritusi kepurė ;-)


Įspūdingaisis ‘Fairy tale’ kanjonas, vadinamas ‘Skazka’ = pasaka.


Fantazija čia ras įmantrias pilis.


Arba įsitaisiusį pogulio gyvūną.


Arba kitų pasaulių atvaizdus.


Arba aukštas gynybines sienas.


Self’iukas prie vienos iš keterų.


Nuolatiniai kelių palydovai – arklių bandos.


Jeti-Oguz. Dar viena labai verta dėmėsio vieta. Vaizdinga, yra įvairių pasivaikščiojimo maršrutų.


Džiuginantys vaizdai.


Vietinių SOM liko vos 300, geresniam pavalgymui neužtektų, bet ši senolė priima 5€ (~400 SOM) ir pavalgau vietinių maistų: shorpo (sriuba iš karvė papilvės mėsos), kurdak (mėsos gabalai su virtomis-keptomis bulvėmis), užsigeriu kymys, pavaišina ir arbata. Nors nebuvo labai skanu, bet senolė stengėsi ir buvo maloni svečiui.


Vaizdas pro auto į perėjų keliukus tolyn/gylyn.


Kok Jayik slėnis ir jo gyventojai


Tiek, kiek leido nuvykti standartinis automobilis, užteko privažiuoti iki pat netgi 4WD kelio pabaigos. Toliau – pėsčiomis. Temsta už pusvalandžio, tad kalnų vaizdai ypatingai atsiskleidžia.


Sovietinis transportas čia labai dar aktualus. Važiuoja ir gerai.

Cholpon-Ata – atviras petrogliph’ų muziejus.


Piešiniai datuojami 6-8 tūkstančių metų. Dažniausiai vaizduojami gyvūnai, kaip ožiai, kupranugariai, bet kartu ir sudėtingesni fragmentai iš medžioklės ar buities.


Naryn miesto moksleivės


Son Kul – ežeras 3000 m aukštyje dvelkia ne tik romantika, bet ir sudėtingu pasiekimu. Kol atvažiavu iki jo, pradūriau dvejas padangas; tiek pagridninę, tiek atsarginę. Ryte radęs išleistą ratą, sugaišau beveik visą dieną, kol Olandai pakeleiviai pagelbėjo atsidurti Naryn mieste (už 110 km), bei po remonto taksi atvežė atgal. Bet vaizdai čia labai gražūs. Tikrai verta vykti, bet rekomenduočiau imti pravažesnį automobilį, arba važiuoti ne vienam transportui su atsarginiais ratais.


Yurtų kaimelis. Po savaitės jie paliks šią vietą ir keliaus žiemoti į miestą.


Jauki nakvynė šildomoje yurt’oje. Tokios šiltos kaldros dar neteko matyti, kūrenau pečiuką kas 3-4 val. labiau dėl jaukumo, o ne dėl šalčio, nors kvėpuoti šiltesniu oru tikrai maloniau. Naktį čia buvo apie nulį. Po poros naktų žadėjo minus kelis laipsnius ir sniego. Jeigu nebūčiau laiku susitvarkęs ratų, automobilis gali jau ir nebeišvažiuoti iki pavasario.


Saulėlydis. Kažkas fotografuoja. Romantika…


Saulei beveik nusileidus, užkopiu iki kalniuko su senaisiais piešiniais akmenyse ir apžvelgiu tolius.


Miestelėnai kyrgyz’ai laukia transporto.


Žaidynės. Tradicinis ‘Kok boru’. Žaidžia dvi komandos po 10 raitelių. Tik du pagrindiniai kaunasi, kad pagriebs avies kūną be galvos (taip, čia jie žaidė su tikru gyvūnu, ne muliažu, jis sveria apie 22-25 kg ir raiteliai turi viena ranka pagriebti ir išlaikyti iki nujos iki rato) ir įmes į specialų ratą. Kita komanda stengiasi neprileisti. Žaidynės azartiškos, sportiškos, žirgams skausmingos ir neretai pasibaigiančios traumomis. Kyrgyz’ai yra vieni iš lyderių Pasaulyje, kurie šį žaidimą puikiai įvaldę ir nuolatos laimi klajoklių žaidynių medalius.


Aistros. Kūnų dalis kartais sudėtinga atsekti: galvos, kojos, rankos, nasrai, akys…


Bandymas paimti ‘kamuolį’ – avies kūną.


Jaunieji kyrgyz’ai parodę sumanų ristūnų valdymą


Svečiuojuosi vienoje iš šventės yurt’ų. Pasikvietė. Mato, kad svečias, ne vietinis. Pasodino garbingoje vietoje per centrą, vaišino arbata, salotomis. Mėsos nedavė. Neturėjo. Ekonominis sprendimas čia.


Kyrgyz’ai nuo ryto stebėję tautinius žaidimus.


Prekeiviai irgi turi kur pasireikšti. Šventė vyksta antą dieną. Žmonių apie 400-500.


Paukščiau ruošiasi. Ruduo jau visai greta.


Daug kur prie kelio matosi tokios kapinės. Anksčiau statytos iš nedegto molio plytų, vėliau silikatinių plytų.


Pakeliui į Bishkek. Gatvės naktinė prekyba.


Bishkek. Naujoji mečetė.


Bishkek. Osh bazaar. Didžiausias turgus Kyrgyzstan’e. Visko pilna.


Turgaus gėrybės – džiovinti vaisiai.


Ryžių rūšys.
Kyrgyzstan. Faktinis maršrutas ir dalis aplankytų vietų.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *